Tadas Kvedaras

Spencer Johnson „Kas paėmė mano sūrį?“ - tokią knygą prieš keletą valandų aptikau vienoje interneto svetainėje prekiaujančioje knygomis.

Tai pasakojimas apie 4 veikėjus, 2 peliukus - Šniukšt ir Greitai, bei 2 žmogeliukus - Oi ir Ai, kaip jie skirtingai žiūrėjo į pokyčius gyvenime. Sūris - čia vaizduoja santykius, darbą, materialinę gerovę - tai kas mūsų gyvenime yra svarbu ir prie ko mes esame labai prisirišę.

„Kartais mes elgiamės kaip Šmukšt - kuris staigiai užuodžia pokyčius.
Kartais kaip Greitai - kuris veikia nedelsdamas.
Kartais kaip Ai - kuris neigia pokyčius ir nenori jų matyti, nes mano, kad jie nieko gero neatneš, o kartais kaip Oi - kuris laikui bėgant pamato pokyčių naudą ir išmoksta prie jų prisitaikyti.

Nesvarbu, kuris is šių veikėjų bebūtume, mes visi turime kažką bendra: mums reikia nepasiklysti labirinte ir sėkmingai prisitaikyti prie pokyčių.“

Apie šią knygutę radau daug komentarų, bei gerų atsiliepimų - tad susiradau ją ir perskaičiau. Keista - ten labai daug tiesos ir daugumą jų patyriau sakyčiau gan visai nesenai. Taigi paėmęs citatą pakomentavau iš savo gyvenimiškos patirties

„Kuo svarbesnis tau sūris, tuo labiau jo nori“. Jau nuo antro kurso stengiausi siekti savo užsibrėžtų tikslų. Jaučiausi tada kaip tie du peliukai Šniukšt ir Greitai, kurie bėgiodavo po labirintą ieškodami sūrio, kartais pasiklysdavo, bet neprarasdavo vilties ir toliau ieškodavo stengdamiesi nedaryti praeities klaidų.

„Aiškus naujojo sūrio vaizdas, net jeigu jis dar nerastas, skatina ieškoti sūrio“. Turbūt daugelis kaip ir aš norėtų turėti gerą darbą, naują mašiną, nuosavus namus, puikią šeimą ir nuostabius draugus. O kodėl to negali turėti? Gali! Svarbu turėti tikslą! Žmogus be tikslo - niekas! Jis silpnas!

„Jei nepriimsi permainų, tu išnyksi“. Geras pastebėjimas. Prisimenu, kaip prieš metus ryžausi dideliems pokyčiams. Baigiau mokslus, pakeičiau darbą, namus, aplinką, mastymą, gyvenimą. Nebuvo lengva, bet to reikėjo - tiesa sakant aš jaučiau, kad jei to nepadarysiu - prarasiu daugiau nei turėjau iki tol.

„Dažnai uostyk sūrį ir suprasi, kada jis sensta“. Ir knygutėje rašo ir pats pritarsiu - visada stebėk aplinką, pokyčius. Net jei ir pasiekei maksimumą, manyk, kad pasiekei minimumą ir gali dar daugiau. Drąsiai priimk naujus iššūkius, nes būtent tai turi būti tavo tobulėjimo variklis, tavo mokytojas, tavo jėga!

„Pastebėjęs mažus pokyčius lengviau prisitaikysi prie ateityje laukiančių didelių pokyčių“. Prisimenu, kai visi 12-toje klasėje rinkomės specialybę: „Aš važiuosiu į kauną! O geras, aš irgi - tai gal galėsim gyventi kartu?“ jautėsi baimė likti vienam. Man kažkaip gal buvo paprasčiau, rinkausi specialybę ne pagal draugus, o pagal tai kur aš noriu studijuoti. Mano tikslas buvo aukščiau už baimę. Atvykęs į Vilnių - aš ir buvau vienas! Bet man atrodo, kad nuo to tik geriau - lengviau įsileidau į save pokyčius, lengviau ir dabar prisitaikau prie kintančios aplinkos.

„Ką darytum, jei nebijotum?“ ir „Kuo greičiau paleisi seną sūrį, tuo greičiau surasi naują“. Turiu vieną draugą, kuris velniškai bijo pokyčių. Jis mano, kad jam jau per vėlu kažką keisti. Bandydamas įrodyti, kad jis klysta - padėjau jam susirasti kitą darbą, bet senojo sūrio jis nepaleido, nors prie naujojo sūrio jis gan greit priprato. Jo baimė pasiklysti labirinte yra didesnė, nei gardesnis sūris. Jis mano, kad dabar pasiekęs maksimumą - gali jaustis saugus, o aš manau, kad jis klysta. Tikiuosi, kad ši knygutė padės ir jam tai pamatyti

Pabaiga…
Ar tik nauja pradžia?